Pagrindinė to priežastis, jog gyventojai savo reikmėms kopijuoja muzikos kūrinius, filmus. Mokestis būtų renkamas kaip kompensacija autoriams už jų kūrinių atgaminimą.

Keista, tačiau tiek USB atmintinė, tiek atminties kortelė nėra populiarios laikmenos autoriniams kūriniams laikyti. Na, USB atmintinės pagalba galbūt kiek dažniau kopijuojama, tačiau atminties kortelė kuo kalta? Pagrindinė jos panaudojimo sritis – fotoaparatų, mobiliųjų telefonų atminties išplėtimas.

Taip išeina, jei žmogus mėgsta fotografuoti, pirkdamas atminties kortelę jis parems kitą, žinomesnį, fotografą, tačiau pats tik praras pinigus. Greičiausiai siūlymas pateiktas remiantis tuo, jog atminties kortelėse mobiliuosiuose telefonuose yra laikoma muzika, tačiau kiek žmonių mobilų telefoną naudoja kaip muzikos grotuvą? Dauguma jų paaugliai, o dirbantys asmenys dažniau naudojasi radiju automobilyje, darbe.

Nors atminties praplėtimo kaina labai stipriai nepadidės (3-6 proc.), tačiau tai greičiausiai neigiamai įtakos pirkimus. Šiuo metu USB atmintinių kainos labai supanašėję į el. parduotuvių užsienyje kainas, bet po kainų kilimo turėtų pirkimai labiau suaktyvėti internetu iš užsienio. Ir naudos iš to bus tik kinų pramonei, o ne Lietuvos biudžetui.

Iš karto prasidėjo kalbos apie studijų kokybės suprastėjimą, tačiau, jei universitetai tinkamai pasirinks, studijos taps ne tik ne prastesnės, bet ir įdomesnės. Atsisakius tam tikrų dalykų (kiekvienoje studijų programoje jų yra), kurie nėra įdomus ir tikrai naudingi tos specialybės studentams, atsiras didesnė motyvacija mokytis. Ne vienam studentui turbūt beprasmiškai atrodo tokie dalykai, kaip kūno kultūra, paskaitos apie studentų teises ir pareigas, užsienio kalba (ypač studijuojantiems mokslus, kurie “numato” darbą Lietuvoje ir tik su lietuviais)… Tokių dalykų yra nemažai.

Daug laiko galima sutaupyti ir sudarant kompaktiškesnį tvarkaraštį. Šiuo metu nemažai studentų, kaip bebūtų gaila net ir moksleivių, turi nemažai langų, dažnai ir laisvų dienų. Na ir kas iš tos vienos laisvos dienos? Dar blogiau, jei tėra viena paskaita per dieną. Kenčia tiek studento lankomumas, tiek laikas.

Manau, nėra ko pergyventi dėl galimai suprastėsiančios studijų kokybės, tiesiog reikia tikėtis, jog universitetų “galvos” tiesiog pertvarkys tvarkaraščius ir sugebės sutaupyti vienerius metus, kurie dabar yra ypač brangūs.

Kuo skiriasi šuns gyvenimas kaime ar prie namo ir bute?

Kaime šuo dažniausiai yra pririšamas grandine prie būdos ir “įdarbinamas” sargu. Jo niekas nevedžioja, neužsiima. Dažnai toks šuo nutrūkęs nuo grandinės yra pavojingas aplinkiniams, nes nežino kaip elgtis, puola norėdamas užsitikrinti saugumą.

Individualių namų šeimininkai kartais (laimei dabar jau dažniau) supranta, jog su šuniu reikia užsiimti, todėl net jei ir šuo gyvena lauke jis yra “labiau išsilavinęs”. Šuo nemažai (o gal ir nuolat) būna gryname ore, turi daugiau laisvės, jei nėra uždarytas į minimalių išmatavimų voljerą.

Bute auginamas šuo beveik visada yra vedžiojamas, nuolat būna netoli žmonių, todėl ne toks pavojingas. Deja, pastaruoju metu labai išpopuliarėjus mažų veislių šunims jie yra perkami mažiems vaikams, kurie neturi kantrybės, o kartais net ir galimybių pasirūpinti gyvūnu, dėl to šuo tampo katinu – gamtinius reikalus atlieka namuose, nemato lauko.

Kadangi pažįstu daug žmonių auginančių šunis įvairiomis sąlygomis, galiu drąsiai teigti, jog šuniui gali būti labai gerai tiek bute, tiek lauke, tačiau viskas priklauso nuo to, kaip su šuniu elgiamasi. Palikus šunį likimo valiai lauke, jis nebus laimingesnis už šunį su kuriuo užsiimama net ir mažame bute.

Įvedęs šį raktažodį nenustebau, daug rezultatų pirmajame puslapyje yra susijusių ne su kelių eismo taisyklėmis, bet su kino filmu.

Tai kas yra toji skiriamoji juosta?

Tai kelio elementas, skiriantis dvi gretimas važiuojamąsias dalis. Dažniausiai skiriamoji juosta yra apželdinta veja, įvairiais želdiniais, neretai su atitvaru. Svarbu tai, jog skiriamoji juosta neskirta nei važiuoti, nei statytis automobilį. Deja, ypač piko metu, ne visi tai supranta.

Pagrindinė to priežastis – masiškai paauglių geriamas gėrimas, kuris gali neigiamai paveikti sveikatą.

Įdomu, kodėl norima apriboti tik energetinių gėrimų pardavimą, nors panašias savybes turi ir kava, stipri arbata. Ne ką mažiau sveikatai kenkia ir bulvių traškučiai, gaivieji gėrimai, aštrūs užkandžiai.

Labiausiai tikėtina, jog šis užmojis liks tik popieriuose, nes tvirto pagrindo drausti nėra. Žala žmogaus sveikatai yra jo pačio reikalas.
Ar išgėrę energetinio gėrimo žmonės praranda sąmojingą mąstymą kaip nuo alkoholio? Ne. Ar gerdami energetinį gėrimą kenkiame kitiems? Ne. Ar energetinis gėrimas neturi jokių teigiamų savybių? Turi įtakos širdies veiklai (tiek neigiamos, tiek teigiamos), todėl populiarus tarp daug besimokančių studentų, egzaminams besiruošiančių moksleivių (kuriems 16-18 metų, tad jie dar yra nepilnamečiai).

Akivaizdu, kad ekonominė krizė seimūnams yra naudinga, nes nelabai stengiamasi spręsti su ja susijusias problemas, tačiau nuolat siūlomi įstatymai galintys tik giliau nugramzdinti šalį į skolas ir bankrotą.

Tačiau, kam tai tikrai naudinga? Pabandysime apžvelgti privalumus ir trūkumus.

Privalumai:

• Sumažėjęs automobilių srautas siaurose senamiesčio gatvelėse, žmonės galės vaikščioti erdviau ir saugiau.
• Mažiau triukšmo.
• Gaivesnis oras ankštose gatvelėse.

Trūkumai:

• Sistemos įrengimas kainuos nemažiau kaip 2 milijonus, o tokia suma dabartiniam Vilniaus biudžetui yra tikrai per didelė, be to, vargu ar atsipirks.
• Aplink apmokestintą zoną neplanuojama artimiausiu metu įrengti papildomų stovėjimo aikštelių, todėl nukentėtų aplinkinių rajonų (Naujamiesčio, Centro, Žvėryno, Šnipiškių) gyventojai.
• Per daug taikomų išimčių – nelabai juntamas srauto mažėjimas.
• Dėl įvesto mokesčio apsipirkti žmonės važiuos į didžiuosius prekybos centrus, todėl bus žlugdomi smulkieji verslininkai.
• Pernelyg prasta viešojo transporto infrastruktūra, todėl senamiestį pasiekti nuošalesnių rajonų gyventojams brangu ir nepatogu.

Akivaizdu, jog trūkumų žymiai daugiau nei privalumų, todėl, manau, nereikėtų skubėti kurti naują sistemą, o pirmiau išspręsti jau esamas problemas – aikštelių trūkumas aplink Senamiestį ir Centrą, viešojo transporto infrastruktūra.

Įdomu, kodėl pasirinkti būtent šie rūmai. Suprantu, jei žmonės protestuoja dėl įvairių kultūrinių ar sportinių sprendimų ši vieta tinkama, tačiau jei žmonėms nepatinka Seimo sprendimas ar nebūtų geriausia vieta rinktis prie Seimo?

Matyt, Seimo nariai vengia žmonių, nes žino, jog jų sprendimai retai kada įtinka tautiečiams. Tai bene labiausiai gyventojų vengianti valdžia. Deja, sunku pasakyti, kodėl vis tiek priimami žmonėms netinkantys sprendimai.

Internete apstu ieškančiųjų darbo. Atrodo, neturėtų būt nei vienos laisvos darbo vietos. Tačiau tai ne tiesa. Net ir tokiose srityse kaip statyba, remontas, logistika, kurios labiausiai kenčia nuo atėjusio sunkmečio, netrūksta darbo pasiūlymų. Iš tiesų – keista, bet viską paaiškina komentarai po skelbimais. Prekių išvežiotojui Vilniuje su nuosavu automobiliu siūloma apie 1000 Lt + kuro išlaidos (kartais dar siūloma ir nedidelė suma automobilio nusidėvėjimui padengti). Tačiau po tokiu skelbimu galima rasti begalę komentarų: “už tokią sumą gadinti automobilį neapsimoka”, “už tiek ir su firmos automobiliu dirbti neverta” ir pan. Peršasi mintis – darbo žmonės nenori, galbūt bijo, nes 1000 Lt tai jau nemaži pinigai, tačiau, be abejo, ne tokie, kokius už panašų darbą siūlė prieš porą metų.

Statybininkai ne tokie išrankūs kaip vairuotojai. Dažniau ne atlyginimas netinka, o darbo sąlygos: darbas savaitgaliais, įvairių pažymėjimų poreikis. Nors kalbama, kad šimtai ar net tūkstančiai statybininkų neturi galimybės susirasti darbo, esu visiškai kitokios nuomonės, nes pažįstų ne vieną statybose dirbusį asmenį, kuris iki šiol randa darbo. Kartais darbo yra, kartais nėra.

Tarp moksleivių ir studentų populiariausia klaida – komentaruose paliekamas telefonas ar el.paštas ir prašome paskambinti / parašyti. Ne tie laikai, kai darbdavys vargsta ieškodamas darbuotojų – iniciatyvos reikia imtis ieškančiajam, o ne siūlančiam. Truputėlį keista, kai tokią klaidą daro ir vyresni žmonės.

Ne ką prastesnis būdas ieškoti darbo – naudoti šveplą kalbą su nelietuviškais rašmenimis, pvz.: “Swejkj, jeskau darbo”. Į tokius darbuotojus dažnas darbdavys žiūri pro pirštus – jei nėra pagarbos skelbime, ar bus jos darbe?

Nemažai skelbimuose nurodo ieškantys bet kokio darbo. Tačiau ne taip lengvai sutinka dirbti sunkesnius darbus. Vasaros pabaigoje vienam 20 metų studentui pasiūliau skrajučių platinimo darbą. Atlyginimas ~7 Lt / val. Darbo 8 val. per dieną, dvi darbo savaites. Taigi, viso 7 x 8 x 10 = 560 Lt. Studentui tai tikrai nemažas atlyginimas, puiki proga susikaupt lėšų prieš studijas. Tačiau atsakymas buvo maždaug toks: “Už tokią sumą man geriau bonkas rinkt”. Na, jei geriau, tegul renka. Kitą darbuotoją rasti nėra sunku.

Prieš kelias dienas pasiūliau darbą 24 metų panelei. Tik baigus universitetą, darbo neturi. Ieškojo vadybininko darbo, pasiūliau panašų. Viskas būtų lyg ir tikę, tačiau jai neįtiko tai, kad darbas ne biure, o daugiau namuose (internetu, telefonu). Iš tiesų, nesuprantu, kam dar reikalingi biurai internetinėms parduotuvėms, naujienų portalams. Žymiai ekonomiškiau yra darbas namuose.

Akivaizdu, kad dabar darbdavys diktuoja sąlygas, o ne darbuotojas, tačiau darbuotojai sunkiai persiorientuoja į sunkius laikus ir vis dar svajoja apie didžiulius atlyginimus ir idealias darbui sąlygas. Dirbti nenori, o darbo ieško. Truputėlį paradoksalu, tačiau, matyt, reikia laiko persiorientuoti.

Užtenka populiariojoje paieškos sistemoje “Google” įvesti užklausos pradžią “paž” ir jau galime rinktis iš siūlomų užklausų. Pirmu numeriu siūloma vesti “pažintys.draugas.lt” (daugiau nei 1,5 mln. rezultatų), iš kart po to: “pažyma apie darbą įstaigoje” (virš 55 tūkst. rezultatų). Keista, kad antroje vietoje siūloma užklausa pateikia žymiai mažiau nei 6 vietoje esanti labai panaši į pirmąją: “pažintys.draugai” (1,2 mln. rezultatų). Taip pat siūlomos užklausos susijusios su pažymomis apie darbo užmokestį, darbo biržą, ieškomas ir pažinimo medis, pažyminys.

Tačiau vedant daugiau raidžių: “pažin” gaunami jau kiek kitokie, siauresni rezultatai. Pirmos dvi vietos jau aptartos: “pažintys.draugas.lt” ir “pažintys.draugai”. Tačiau sąrašą papildo labai įdomi užklausa: “pažintys kretinga” (beveik 400 tūkst. rezultatų). Keista, jog internetu ieškomos pažintys nedideliame mieste, kuriame vos kiek daugiau nei 20 tūkst. gyventojų. Be to, rezultatai stulbinantys: 400.000 puslapių! Taip pat, sąraše atsirado pažintinių kelionių užklausos.

Tačiau smalsumo vedinas pasirinkau “pažintys kretingoje”. Atsidariau patį pirmą rezultatą (Moterys, Kretinga, Lietuva) – pasirinkimas stulbinantis – 200 dailiosios lyties atstovių iš Kretingos ieško pažinčių! Įdomu tai, kad pateikiami rezultatai yra ne jaunesnių nei 18 metų Kretingos gyventojų.

Nusprendžiau neapsiriboti vien tik stulbinančiais Kretingos rezultatais ir grįžau į pagrindinį paieškos sistemos puslapį. Suvedžiau pilną žodį pažintys ir paspaudžiau tarpo klavišą (rezultatai be tarpo ir su tarpu skiriasi). Visos užklausos, kurias pasiūlė man sistema:

1. pažintys kretinga (beveik 400 tūkst. rezultatų)
2. pažintys utenoje (virš 600 tūkst. rezultatų)
3. pažintys rokiškis (virš 500 tūkst. rezultatų)
4. pažintys australijoje (60 tūkst. rezultatų)
5. pažintys visaginas (daugiau nei 750 tūkst. rezultatų)
6. pažintys skuode (kiek daugiau nei 250 tūkst. rezltatų)
7. pazintys druskininkai (virš 600 tūkst. rezultatų)
8. pazintys ignalina (beveik 700 tūkst. rezultatų)
9. pazintys marijampolė (virš 470 tūkst. rezultatų)
10. pazintys senjorams (beveik 13 tūkst. rezultatų)

Atrodo nebereikia stebėtis Kretingos rezultatais, nes kitų miestų ne ką prastesni. Ypatingai nustebino, jog paieškos sistema nepasiūlė nei vieno didmiesčio, taip pat, siūloma Australija, kuri nepasižymi labai dideliu lietuvių kiekiu. Tačiau paskutinioji užklausa privertė nusišypsoti, o rezultatai susimąstyti.13 tūkstančių puslapių susijusių su senjorų pažintimis – gana daug, turint omeny tai, kad senjoras – retai vartojamas žodis lietuvių kalboje. Kiek daugiau paskaitinėjęs apie senjorų pažintis supratau, jog čia daugiau užsieniečiams, nei lietuviams. Vietiniai senjorai kuklesni ir konservatyvesni.

Kadangi esu už gyvas pažintis, nusprendžiau įvesti tokią užklausą. Rezultatai nedžiugina – vos 40.200 rezultatų. Tačiau iš karto rodoma įdomi pasimatymų svetainėje. Svetainės autoriai projektą apibūdina taip:

“Čia pirmuoju savo laišku Jūs iš karto kviečiate patikusį žmogų į pasimatymą. Daugeliui jau yra pabodę ilgi susirašinėjimai, dažnai neatnešantys jokios naudos; žmonės pasiilgę tikrų pažinčių, tikrų nuotykių, gero laiko praleidimo. Todėl ir sumanėme visa tai paversti realybe!”

Iš tiesų, tai tikrai labai įdomus projektas, vien dėl unikalumo Lietuvoje ir netikrų žmonių.

Keista, tačiau priesaga “-ūnas” yra labai plačiai vartojama ir dažniausiai iš gerosios pusės. Pavyzdžiui, gerai besimokantis mokinys yra pirmūnas.

Be abejo, neigiamą prasmę galima pritaikyti bet kokiam žodžiui. Ne kitaip atsirado žmonių įžeidinėjimai gyvūnų pavadinimais (asilas, višta, ožka, karvė, gaidys, plaštakė…).

Ar nereikėtų seimo nariams / seimūnams dirbti savo darbus, o ne kabintis prie žodžių. Tuo labiau, prieš keliant ant kojų komisijas reiktų susimąstyti ir pagalvoti, ar ne veltui dirbs žmonės, kuriems, beje, reikia mokėti atlyginimą (ir nemažą).

Įsivaizduokite, gimnazijoje besimokantis moksleivis kaltintu įžeidimu jei būtų pavadintas tiesiog moksleiviu, ne gimnazistu.